Žandikaulio lūžis – skausminga trauma.

Laukinio kapitalizmo metais, devyniasdešimtaisias patyriau šį „malonumą“ ir aš.

Vidury baltos dienos, 1992 pavasarį, studentą, mane suspardė ir sudaužė pačiame Kauno centre. Su abiems sulaužytais žandikauliais, sutrupintais dantimis ir ištinęs bei spalvotas kaip pernykštis obuolys pragulėjau ligoninėje tris mėnesius. Kadangi negali valgyti, tik gerti – nuo sportiško 115kg atleto svoris nukrito iki 75kg pionieriaus.

Bet nieko – išgyvenau. Viskas susitvarkė – žmogaus kūnas, o ypač jaunas organizmas yra labai trapus, bet tuo pačiu – labai gyvybingas ir stiprus.

Tik gydant labai stipriai nukenčia dantys- vielomis stipriai suvaržo kiekvieną dantį taip, kad nutrupa emalė ir gyjantys kaulai siurbia kalcį iš dantų.

Vizitai pas stomatologą tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir vis dažnėjo. Kaip susimokėti komunalinius mokesčius – beveik kas mėnesį. Taip pragyvenau dar 25 metus. O čia dar pasitaikė darbas pas Saudo Arabijos princą. Nutariau, kad reikia kažką skubiai keisti.

Aš toks pats, kaip ir visi lietuviai – ieškojau kokybės ir kainos santykio. Ir dar papildomai – lankstaus grafiko, nes netrukus turėjau išvažiuoti į Bahreiną.

Pradėjęs ieškoti, susipažinau su daktaru Simonu ir daktare Kristina. Viskas man kuo puikiausiai tiko – ir kokybė, ir profesionalumas, ir lankstus grafikas, ir naujos modernios patalpos Clinic DPC.

Investicija gavosi solidi, bet likau labai patenkintas. O kada, jei ne dabar?

Tikiuosi dar bent keliasdešimt metų šypsotis, nes taip gera gyventi. Bet kas žino – viskas Aukščiausiojo valioje – InShaAllah.

O pats juokingiausias epizodas nutiko Bahreine, kai pardavinėdamas archyvavimo paslaugas apsilankiau pas p.Abdulrahmaną – didžiausio Saudo Arabijos banko valdytoją Bahreine. Tik pradedu kalbėti, pasakoti ką daro mūsų įmonė, jis pasižiūri į mane ir sako:

“Labai įdomu, nu bet tavo dantys Tomai”

“Ačiū” – santūriai nusišypsau ir tęsiu toliau.

Jis vėl klauso klauso ir sako –

“Perduok savo odontologams, kad gražesnių nesu matęs. Aha, tai kaip ten tas tavo archyvavimas?” 

Nu žodžiu taip po trečio karto pradėjom žvengti, papasakojau jam savo istoriją, gavau dėžę datulių dovanų ir atsisveikinom iki kito karto.

*Tekstas paciento Tomo Kriščiūno